Kai aš pirmiausia pagalvojau apie žmones esančius spektaklyje, pagalvojau apie tuos, su kuriais nesutariu. Įsivaizdavau spektaklį labai niūriame rajone. Vilniuje yra keli tokie tik niekaip negalėjau atsimint kuri tai vieta ir koks rajonas. Būtų toks kalvarijų, antakalnio, sporto rūmų vibe‘as, nes čia man būnant yra labai niūru. Įsivaizduoju, kaip toks niūrus rajonas, klonai tokių senų, vienodų daugiabučių, su tokiom languose sovietinėm baltom, pasenusiom užuolaidom languose. Tada per vidurį pastato matosi toks kažkoks labirintinis tarpas kaip būna pastatuose ir pro jį matosi koridorius. Per spektaklį lytų, nes man labai patinka lietus. Ir būtų jo kvapas. Tada įsivaizduoju būtų labai didelis plotas ir tie sovietiniai daugiabučiai būtų kaip šachmatai sudėti. Į tą vietą atvažiuotų žmonės su senu troleibusu, nes man jie irgi labai patinka. Tokie krebždantys, senos, odinės kėdės. Ir vos tik išlipus iš troleibusu tas didelis plotas matosi kaip ant lėkštutės.

Visai panašus vaizdas kaip Černobilio seriale matosi tie pastatai. Tuomet per vidurį stovi tokia tipinė žaidimų aikštelė su stulpu nusileisti, banguota čiuožykla ir tinklu viršuje. Tame tinkle gulėtų visi mano klasiokai ir rankos ir  kojos būtų kabančios pro tinklo tarpus ir judėtų labai lėtai. Ir vis keistųsi vietomis ir atrodytų kaip labai lėtai judantys mikrobai. Visi jie devėtų juodus oversized kostiumus ant nuogos odos. Ir visi turėtų vienodo ilgio ilgus plaukus. Visi. Einant giliau būtų dideliame plotyje dar vienas tuščias plotas į kurį reiktų nusileist dideliu koridoriumi žemės ar rūsio link. Ten būtų tamsus didelis plotas. Būtų niūru. Per vidurį stovėtų mano anglų kalbos mokytoja ir ji būtų aprengta 1000 šiltų rūbų. Gal net daugiau. Ji būtų visiškas rūbų kamuolys ir matytųsi tik jos galva. Ji visą spektaklį turėtų kristi ant žemės ir atsistoti. Ir taip kartotųsi veiksmas nuolat. Ir kai ji atsistoja, vėjas nuo lietaus ją nupūstų ir ji vėl turi atsikelti. Išlipus iš jos juodo ploto galime jausti gaivaus vasariško lietaus kvapą. Ir prieš akis didelis, platus levandų laukas ir jame stovi mano draugai iš youngblood. Jie iš tų levandų iššokinėja ir vėl įšoka kaip žiogai. Ir juos apšviečia graži, oranžinė raudona vasaros saulė ir lydi labai gražus ir romantiškas lietus. Šalia stovėtų medis be lapų. Tik dviem šakom ir jis  visas būtų apmėtytas tom basic, kūno spalvos permatomom pėdkelnėm. Norėčiau dar, kad spektaklyje vienos linijos garsas. Šurmulys, iškraipytas ir šaržiškai pasakyta „Emilia‘s phone“.

Tėvai norėčiau, kad būtų saulėlydžio apšviesti ir neįsivaizduoju ką jie darytų. Jie mane nustebintų kažkaip.

Įėjimą į kažkokią erdvę norėčiau padaryti taip. Ilgi banguoti plaukai tapę užuolaida. Viskas baigtųsi, visur prilytas vanduo susikauptų per sekundę, labai plačia ir gilia banga, ir ji pravarytų pro šį didelį plotą ir pasitiktų ryto saulė ir paukščių čiulbesys mus ir tai būtų lyg nauja pradžia ir naujas lapas. Tik ne anglų mokytojai, ji liktų niūriame savo kampe.

1-2

.

Šiandien aš praktikavau nepatogumą. Nepatogumą kuomet organizmas keičiasi ir jis iki galo negali būti laisvas. Tai dariau su lėkšte, buvo labai nepatogu(kaip ir įsivaizdavau, kad bus). Norėjau šiandien judėti tik su kojomis, kurios visą laiką būtų įtemptos ir suvaržytos. Išmokau labiau sutelkti dėmesį į kojas ir laikyti daiktą nepatogiose vietose. Buvo sunku , nes lėkštė buvo slidi ir nebuvo nė vienos patogios akimirkos jai laikyti. Šį kartą nepasakyčiau kad buvau išsiblaškiusi, o kaip tik buvau susikaupusi, nes mano tikslas buvo neišmesti lėkštės, todėl reikėjo būti susikoncentravusiai. Norėjau, kad lėkštė nenukristu bet deja trauka padarė savo ir ji man išslydo, bet taip pat norėjau šiandien veikti tik su kojomis pagrinde ir tai man pavyko. Rytojaus tikslo neturiu, noriu, kad mintis ką noriu daryti atskristų netikėtai.

dar nėra