Šokio teatro Low Air projektas „Me two“ gimė iš Low Air mokyklos mokinių noro sukurti spektaklį ir kalbėti apie savo pasaulį – ne suaugusiojo, o jų kalba. Procese tarp paauglių ir menininkų išryškėjo intymios ir dažnu atveju „nepatogios” istorijos, skirtingi požiūriai į jas, keliantys klausimus, o kur yra ribos tarp dviejų kartų pasaulių, kodėl jautrūs pasakojimai dažnai lieka nutylėti ar neišgirsti. Ir kodėl, dažnu atveju pradėjus pasakoti istoriją ir išgirdus tylų „man irgi taip buvo“, mes retai norime vienas kitą palaikyti. 

Ir dėl karantininių metų, ir dėl specifikos šis projektas išgyveno spektaklio kūrimo procesui neįprastas stadijas. Tiek nuotolinės dirbtuvės, neįprasti šokėjams namų darbai, analizės, tiek nuolat nukeliamos premjeros formos ir datos. Visa tai šį spektaklį šlifavo, brandino ir augino iki šios dienos. 

„Me two“ iškeliauja į pasaulį ir pradeda savarankišką savo gyvavimo etapą. Pradeda atsiverdamas pokalbiams, paskutiniams „pratimams“ ir dar girdimiems ar matomiems viso proceso fragmentams. Šis etapas yra svarbus jauniems kūrėjams tiek kaip vieno proceso pabaigos ir kito pradžios taškas, tiek ir kaip susidūrimas su artimiausiais žiūrovais, pašnekovais ir kitais paaugliais. Tarytum riboje, kur peržengi iš „paauglystės“ į „suaugusiųjų“ pasaulį, iš auginamojo į savarankiškumo statusą, iš nuoskaudos ir vienatvės į bendrumo ir palaikymo būseną. 

Tu irgi… esi to viduje. 

Projektas, prasidėjęs nuo jaunų šokančių paauglių noro sukurti kūrinį, virsta į sunkiai apčiuopiamą kūną, o gal jausmą. Noras papasakoti retai ištransliuojamą savo pasaulį virsta siekiu pabūti paauglio galvoje, o gal jo kambaryje. Tarytum jį išgirsti ar pasikalbėti. 

Ši erdvė atvira visiems tyrinėti, kalbėti ir kalbėtis. Tiek prieš spektaklį, tiek spektaklio metu. Tiek su kitu, tiek su savimi. Ir nebijoti, o kartais išdrįsti ištarti „aš irgi“.