Gabalas, kurio klausiausi rašydama ir kuris šiek tiek sukuria mano spektaklio atmosferą (nors spektaklyje girdisi pianino garsai, bet šitas gabalas man čia labai tiko kuriant atmosferą) – https://www.youtube.com/watch?v=CHsZ_-9442o

>

Pasigirsta rami muzika, atrodo lyg kažkas scenoje gyvai groja pianinu ar fortepijonu, bet nieko nesimato. Visiška tamsa, kurį laiką girdisi pianino garsai, ramūs, panašūs į lopšinę, tačiau savyje turintys ir kažkokios mistikos, bet ji nebaugina, o kaip tik kviečia būti.

Lopšinė tęsiasi, tačiau atsiranda šiek tiek šviesos, prieblanda ir per patį scenos vidurį galima įžiūrėti kažkokią didelę konstrukciją, kol kas dar nelabai aišku kas tai yra. Staiga dešinėje pusėje, labai lėtu žingsniu link konstrukcijos pradeda eiti mergina. Viskas aplinkui tamsu, tačiau mergina yra gerai apšviesta, mes galime įžiūrėti kiekvieną jos veido bruožų detalę, detaliai matyti jos drabužius. Atrodo, kad mergina savimi labai pasitiki, ji nori, kad visi į ją žiūrėtų, ji jaučiasi labai graži, gražiai apsirengusi, didžiuojasi savo išvaizda ir eina lyg per podiumą, tačiau labai lėtai, kad kuo daugiau žmonių galėtų ją pastebėti. Lėtas žingsnis leidžia gerai į ją įsižiūrėti – iš tikrųjų, ji labai graži.

Priartėjusi prie konstrukcijos, kuri panaši į didelius laiptus, ji lygiai taip pat lėtai pradeda jais lipti, vis dar besimėgaudama aplinkinių žvilgsniais, ji žino, kad į ją visi žiūri ir ja žavisi. Ji nieko nedaro, tik lėtai lipa laiptais, bet aplinkiniai negali atplėšti nuo jos akių. Užlipusi ji toliau mėgaujasi aplinkinių žvilgsniais, geria juos į save, stebi aplinką ir stengiasi pastebėti kiekvieną, kuris į ją žiūri, kadangi nuo to vis kyla jos pasitikėjimas savimi. Ji nieko nedaro. Jai ir nereikia nieko daryti. Labai lėtais judesiais ji pasitaiso plaukus, liečia savo drabužius, bet vis dėlto, nedaro nieko. Atrodo, kad jai šiek tiek atsibosta nieko nedaryti, o aplinkiniai esantys apačioje ją domina, ji norėtų iš arčiau apžiūrėti kiekvieną, kuris ją stebi. Jai smalsu, ji norėtų nušokti nuo konstrukcijos, tačiau dvejoja ar ji tikrai nori save visiškai atiduoti „stebėtojams“, galbūt šiek tiek bijo, nes jau ne pirmą kartą atsiduria tokioje situacijoje. Dvejonės vyksta labai ilgai, aš jas atpažįstu iš neapibrėžtų, lėtų merginos judesių, kol galiausiai ji ryžtasi šokti žemyn. (Mergina ilgai dvejojo, vis dėlto nuo pat pradžių, jau lipdama laiptais gerai žinojo (aš irgi žinojau), kad ir lipa jais, tik tam kad nušoktų žemyn.)

Tamsa. 

Vis dar girdisi rami, mistinė lopšinė grojama fortepijonu ar pianinu, tačiau ją buvo nustelbusi toji mergina, bet dabar galiu vėl labai gerai susikoncentruoti į kiekvieną lopšinės natą. Visiškai tamsu, tad nesimato kas groja (o gal gyvai negroja niekas?), tačiau atrodo, kad muzika yra visai čia pat. Nors ir lopšinė labai rami, galima suprasti, jog ją groja tikras profesionalas, kartais girdisi ir greitos natos, kurios reikalauja miklių pirštų. Muzika atrodo tokia preciziška ir išbaigta iki paskutinės natos, visiškai niekur negirdėtas, bet labai savas, primenantis namus, tobulas garsas. Lopšinė tokia sava, atrodo kad aš ją girdžiu visą savo gyvenimą, tačiau šiandien ji skamba kažkaip ypatingai, niekada jos negirdėjau taip.

Kai akys pripranta prie tamsos, kažkur scenos gale galiu įžiūrėti siluetą, kuris juda labai greitai, mosuoja rankomis, kilnoja kojas, purto galvą, atrodo kaip visiška priešingybė tai ramiai lopšinei. Siluetas po truputį ryškėja ir panašu, jog tai kita mergina, visiška priešingybė ne tik muzikai, bet ir pirmajai merginai. Ji vis dar atlieka keistus, neritmiškus judesius, kuriais po truputį juda artyn, tačiau labai greitai vėl grįžta atgal į savo tašką, nes atrodo, kad kažkas vis gražina ją atgal, neleidžia iš jo išeiti. Išėjusi iš savo taško ji atrodo labai keistai, net šiek tiek juokingai dėl savo keistų judesių, atrodo, kad ji nelabai žino ką daryti, o jei ir žino nelabai moka. Tai kartojasi kelis kartus, po truputį išeidama iš taško ji artėja prie neritmiškų, keistų judesių, bet grįždama atgal atlieka statiškus, tvarkingus judesius rankomis. Galiausiai ji lieka savo taške, scenos gilumoje ir sustoja ties tvarkingais judesiais rankomis, vėliau juda tik riešai ir delnai. Nors ir ji labai giliai scenoje, tačiau dabar visas dėmesys yra jos rankoms, kurios nors ir toli, tačiau labai gerai matomos. Lėtai juda jos pirštai, delnai, jie juda tarpusavyje, ir tik dabar pastebiu jos rankas. Jas esu mačiusi begalę kartų, tačiau niekad nemačiau jų taip kaip šiandien. Rankos atrodo tokios gražios, kurios primena mamą, šilumą ir saugumo jausmą. 

Pasirodo, kad visą šį laiką, tą tobulą muziką pianinu grojo šios merginos rankos.

Tamsa.

Scenos viduryje pradeda šviesti baltas, krepšinio kamuolio dydžio taškas. Jis pradeda lėtai judėti ratu, taip apibrėždamas tam tikrą erdvę viduryje. Trečia mergina (kuri vėlgi yra visiškai kitokia negu prieš tai buvusios dvi) įžengia į šią erdvę, šiek tiek joje pabūna ir pradeda eiti ratu paskui šviečiantį tašką. Taškas juda pakankamai lėtai, tad ir mergina neskubėdama gali eiti jam iš paskos. Viskas yra gerai, taip reikia. Ji nežino ar tikrai ji nori eiti paskui tą tašką, bet jai atrodo, kad taip reikia. Nes visi eina. Ji irgi eina. Taškas pradeda judėti greičiau ir jai jau reikia eiti greitesniu žingsniu. Viskas yra gerai. Taškas vis greitėja, mergina stengiasi prisitaikyti prie jo judėjimo greičio ir neatsilikti. Tai tęsiasi kurį laiką kol taškas pradeda judėti taip greitai, kad merginai reikia iš visų jėgų bėgti, kad spėtų kartu su juo. Staiga mergina sustoja, taškas ir toliau suka ratus vis sekundei apšviečiant ją, ji išbėga iš rato, sustoja.

Kažkokia beprasmybė. Beprasmybė bėgti paskui tašką, tik dėl to, kad žinai kad taip reikia. Nes taip visi daro. Merginai atrodo, kad bėgti paskui tašką, tik dėl to, kad taip reikia yra taip beprasmiška, kad tai galima prilygint nieko neveikimui. Ji nieko neveikia. Ji jaučiasi apgailėtina. Ji jaučiasi tuščia.

Taškas vis dar suka greitus ratus, o scenos gale atsiranda ekranas, kuriame vienas po kito persijungia vaizdai, kaip televizijos kanalai, kuriuose matosi vis skirtingi žmonės iš visų jėgų bėgantys paskui šviečiantį tašką. Jiems viskas gerai, tašką pasiekti jie nori, todėl ieško būdų kaip tą padaryti.

Mergina pamačiusi sėkmingus žmones, vėl įbėga į ratą ir stengiasi bėgti paskui tašką, tačiau po keletos sekundžių taškas ją pralenkia ir ji nebespėja paskui jį. Ji bando dar kartą, tačiau vėl nesėkmingai ir vėl išbėga iš rato. Vėl kiti žmonės ekrane, kuriems sekasi, mergina vėl vejasi tašką, ir vėl nesėkmingai.

Tai tampa beprasmiška rutina, su mintimis apie beprasmybę, kurios yra beprasmiškos.  

Tamsa.

Šitos trys istorijos vyksta po vieną, ne visos kartu, kadangi yra per daug svarbios, kad galėtų vykti visos kartu. Visos trys merginos yra visiškai skirtingos, jos negalėtų lyginti savęs su kitomis, galbūt net nelabai žinotų ką kalbėti su jomis, tačiau jos visos yra vienoje vietoje, nes vis dėlto kažkas jas sieja. Jos visos stengiasi surasti save, atrasti savo „kelią“, ieško atsakymų. Kartais pasiduoda, kartais vėl stojasi ant kojų, kartais joms pavyksta, kartais praranda jėgas bandyti. Kad ir kokios visos gali būti individualios ir savarankiškos, vis dėlto joms reikia žmonių. Nors ir pasakoja savo slapčiausius rūpesčius, tačiau nori, kad kažkas (aš) joms pasakytų, kad aš jas suprantu. Jos nori būti suprastos. Tikriausiai todėl savo istorijas čia ir pasakoja. Labai paslaptingai, ir tik vienam žiūrovui, kuriuo jos pasitiki.

Visa spektaklio atmosfera yra labai paslaptinga, „sapniška“, ir iš tikrųjų, jos viską pasakoja taip, lyg man pasakotų kažkokį sapną, kurį vakar susapnavo, ir mes šiandien bandytume jį išsiaiškinti, analizuotume jo simbolius, sietume su pažįstamomis vietomis ir žmonėmis. Bet ne visos kartu, o po vieną. 

Jos tai pasakoja juodoje dėžutėje, tam kad išliktų kuo paslaptingesnės ir sudarytų kuo didesnę erdvę skirtingoms interpretacijoms, nes vis dėlto nenori būti tiesmukos. 

Nežinau kaip baigiasi spektaklis, nes jis atrodo neturi pabaigos, kadangi taip ir neišsiaiškinom ką daryti su merginų sapnais. Atrodo, kad tai turi tęstis vėl iš pradžių, iš eilės, viena po kitos, nes tai jų kasdieniai rūpesčiai, apie kuriuos galbūt taip tiesiogiai jos negalvoja kiekvieną dieną, bet jie visada yra čia. Todėl sukasi dar vienas ratas šių trijų istorijų, ir dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas… Tol, kol bus viskas aišku. Ar bent kas nors aišk(ia)u.

PIRMADIENIS 04.20 (2020)

10.55 atsikėliau ir 11 valandą jau klausiau paskaitos, gulėdama lovoj. Paskaitos klausiau iki 12.30 ir tada turėjau pusvalandį iki kito seminaro, todėl atsikėliau iš lovos ir išsiviriau avižinę košę ir ją suvalgiau.
13.00 pradėjau klausyti seminaro, bet buvo labai nuobodu ir supratau, kad nelabai naudinga, nes mano grupiokai pristatinėjo savo projektus, todėl pasileidus per visus namus tą seminarą, tiesiog susitvarkiau, nuėjau į dušą (:D), apsirengiau ir pradėjau darytis sau pietus nes kažkaip labai valgyt vėl užsimaniau.
14.30 baigėsi seminaras ir pavalgiau pietus, po pietų 30min pavirškinau ir tuo tarpu žiūrėjau serialą the office.
15:30 baigiau žiūrėti serialą ir ėjau daryti workouto, tai jį dariau lygiai 30 minučių ir po jo gal kokią valandą sėdėjau prie kompo, chatinau su draugais ir klausiausi muzikos :)). Tada supratau, kad gal užteks ir ėjau nufilmuoti namų darbų užduoties savo vaikų grupei, tai kol viską sugalvojau, nufilmavau, sumontavau ir įkėliau praėjo kažkur valanda.
18:15 valgiau sriubą, nes vėl kažkaip labai išalkau :D, ir pavalgius sriubą išvažiavau pasivažinėt dviračiu. Nuvažiavau dviračių taku iki centro, tada važiavau paupiu, per tilta pervažiavau į kitą upės pusę ir kita puse grįžau namo.
Grįžau kažkur apie 19:30, bevažiuodama dviračiu užsukau į LIDL, nes prisiminiau, kad jau labai seniai noriu pasidaryt tokias mini picas keksiuku formelėse, o LIDL’e yra labai skani jau pagaminta tešla picai :D. Tai grįžus, dariau picas, po to vėl žiūrėjau the office, ir po to net nežinau kaip prabėgo tiek laiko, nes realiai nieko neveikiau, tiesiog sedėjau prie telefono, gėriau arbatą, kalbėjau su drauge.
21.30 atsisėdau daryti vieno universiteto darbo, kurio vis neprisiruošiu padaryti.
22:33 pagaliau padariau tą darbą, ryt planuoju su drauge varyt bėgiot 7 ryto 😀 todėl einu miegot. Labanakt


ŠEŠTADIENIS 04.25 (2020)

12:45 atsikėliau. Pragulėjau lovoj dar kokį pusvalandį ir atsikėliau, valgiau avižinę košę, ir po to gįžau atgal į lovą dar biškį pagulėt.
14:30 pagaliau išlipau iš lovos, nusiprausiau, apsirengiau ir ėjau padaryt vieną namų darbą.
15:30 baigiau daryti ir ėjau pasidaryti sau pietus – makaronus su daržovėm.
16:15 pavalgiau, išsiploviau galvą ir ėjau pasikartoti Lauryno house kombinacijų, nes galvojau, kad šiandien jas nufilmuosiu.
17:30 susiruošiau ir išėjom su drauge į mišką filmuoti house kombinacijos ir eilėraščio.
Žiauriai smagiai sekėsi filmuot, sugalvojau visai fainą idėją eilėraščiui, kuri patiko ir draugei, todėl ir ji buvo labai įsitraukusi. Buvo labai smagu filmuot, žiauriai daug prisijuokėm.
19:00 nufilmavusios visą grįžom pas ją į namus ir tęsėm žiūrėt vakar pradėtą serialą :D.
21:00 ėjom pavalgyt jos mamos darytos lazanijos ir atsigert arbatos
22:00 toliau žiūrėjom serialą.
00:00 grįžau namo, parodžiau mamai video, nusiprausiau ir atsiguliau į lovą rašyti dienoraščio.
01:12 iki tol sėdėjau prie telefono, žiūrėjau instagramą ir youtubą, einu dar truputį kažką pažiūrėt ir eisiu miegoti.

dar nėra

1-7 REFLEKSIJA

Šiandien mane judėti įkvėpė vienas šokėjo Franky Dee video, kurį visai netyčia prisiminiau. Tame video jis sėdi ant kėdės, daugiausia šoka naudodamas įvairias geometrines figūras su rankomis, naudoja tuttingą bei atsiranda keli kadrai, kuriuose jis rodo savo emociją, norą išsilaisvinti iš savo kūno. Tas man siejosi su kūriniu „Metamorfoze“ ir Gregoro vabališku kūnu, kuris jam buvo naujas, netikėtas bei iš pradžių netgi šlykštus. Taip pat man labai patiko daina, kuri ten grojo, todėl pasirinkau tą pačią dainą, kėdę ir bandžiau atkartoti tą būseną – norėjimą išsilaisvinti iš savo kūno. Bet man kažkaip sunkiai tai sekėsi, nors ir šokdama visada galvojau apie šį jausmą, ir galvojau, kad visai man čia neblogai gavosi, vakare pažiūrėjusi video pamačiau, kad iš mano judesių visiškai nesimato šito jausmo. Žiūrint video, šiek tiek atrodo lyg apžiūrinėčiau savo kūno dalis bei kažkiek norėčiau ištrūkti iš šito sėdėjimo ant kėdės, tačiau noro išsilaisvinti iš kūno nesimato.

2-4 REFLEKSIJA

Šiandien savo improvizacija norėjau pavaizduoti Gregorą, kuris yra uždarytas savo kambaryje, ir kiekvieną dieną jam yra skirta valanda kai sesuo praveria jo duris, tam kad jis galėtų žiūrėti ką veikia jo šeimos nariai ir klausytis ką šneka. Bandžiau įsivaizduoti, jog esu uždaryta kambaryje ir ten priekyje už durų sėdi šeimos nariai ir man labai įdomu žiūrėti ką jie veikia ir ką jie šneka. Noriu išgirsti kiekvieną raidę ir pamatyti kiekvieną, net ir patį smulkiausią judesį, kurį jie atlieka, todėl niekada neatitraukiu akių nuo kambario už durų. Tačiau durys tai užsiveria, tai tarpas tarp jų padidėja, tai sumažėja.

Manau, kad šiandienos improvizacija visai pavyko, man patinka ką aš sugalvojau, buvau įsijautusi į personažą, kai filmavau, tad tikrai susitapatinau su šia būsena.

dar nėra

Dviejų savaičių impro užduočių refleksija:

PLIUSAI:

• Išbandžiau daug įvairių šokio technikų, lokacijų ir šiaip nesąmonių apie kurias visad galvojau, bet niekad neturėdavau laiko ar neišdrįsdavau pabandyti.
• Pastebėjau savo progresą, pirmą savaitę galbūt buvo sunkiau sugalvoti kūrybinį video, tačiau antrą savaitę manau man puikiai sekėsi.
• Pastebėjau, kad geriausiai man gavosi tie video, apie kuriuos nuoširdžiai ilgai galvojau, gryninau idėją.
• Manau, jog tiek daug kūrybiškai galvodama, šiek tiek išlaisvinau savo kūrybiškumą.
• Patiko, kad tai buvo tapę šiokia tokia rutina, todėl pradėjau į aplinką žiūrėti kiek kitaip, visada galvoje sukdavosi mintis: ką šiandien reikės nufilmuoti?
• Apibendrinant, galiu pasakyti, jog dabar peržiūrėjusi visus video, nei dėl vieno nesigailiu. Gera matyti, kiek daug sukūriau per tokį trumpą laiką.

MINUSAI:

• Buvo kelios dienos, kai arba visiškai nieko nesugalvodavau, arba tiesiog užsivėlindavau ir nebeturėdavau laiko ilgai mąstyti, tai tiesiog įsijungdavau kamerą ir improvizuodavau. Iš vienos pusės manau, jog kartais reikia ir save įmesti į nežinią, bet dabar žiūrint tie video atrodo silpniausiai.
• Gailiuosi, jog pirmą savaitę nelabai kūrybiškai žiūrėjau į šitą užduotį. Visi pirmos savaitės video labai panašūs.
• Pirmos savaitės video visiškai nesisieja su „Metamorfoze“, yra šiek tiek pritempti.
• Kai kuriuos video dariau iš pirmo karto, dėl skubėjimo nebefilmuodavau iš naujo, nors ir tas video man nelabai patikdavo.
• Turiu kelis, labai stipriai susijusius impro su kūriniu, tačiau manau, jog tikrai galėjau pasistengti ir VISUS video susieti su juo.
• Galbūt galėjau daugiau keisti lokacijas. Dauguma mano video iš to pačio kampo, tame pačiame kambaryje.