neturi

Svajonių spektaklis. Juo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad tokio neturiu ir matyt neturėsiu. „Turėsiu“ tai ne pati taikliausia sąvoka, kuria noriu išreikšti savo mintį. O turiu omenyje, kad svajonių spektaklis mano galvoje neegzistuoja. Mąstau, kad spektakliai visų pirma gimsta per mintį. Viskas prasideda nuo pirminės idėjos, o jau toliau komandos darbas (o galbūt tik vieno žmogaus) yra tą idėją ar mintį vystyti ir galų gale išpildyti. Apskritai galiu pasakyti, kad spektakliuose mane labiausiai žavi kaip mąsto jo kūrėjas, taip žinoma prisideda ir atlikimas, scenografija, kostiumai ir t.t., tačiau pirmiausia – kūrėjo mintis. Bandymas ieškoti (ir nebūtinai atrasti) kodėl kūrėjas nusprendė kurti tokį ir ne kitokį darbą, ką jis nori juo pasakyti, kokiu būdu jis šias mintis pateikia man yra įdomiausia. Žaviausia ir įspūdingiausia man bežiūrint spektaklį būna tada, kai pamatau ar įžvelgiu darbe tai, apie ką niekad dar nebuvau pagalvojus. Galbūt skamba, kad spektakliuose ieškau dviračio išradimo, bet viskas yra kur kas paprasčiau. Primityviai pasakius, mane stebina netikėtumai. O kadangi tai prasideda nuo minties, mane žavi kai žmogus galvoja kitaip nei aš. Spektaklį gera žiūrėti tada, kai niekaip negaliu nuspėti kas vyks toliau, kokia linkmes pasisuks veiksmas ir kodėl tai mane sužavės? Ir nebūtinai sužavės, o tiesiog privers mąstyti apie tai. Dabar suprantu, kad man įdomu yra stebėti pokytį. O pagalvojus, kodėl man labiausiai patinka žiūrėti judesio spektaklius, tai yra todėl, kad judesys ir yra visų pirma pokytis. Kūno padėties pokytis. Kodėl jis įvyko, kaip buvo atliktas, kokias pasekmes jis sukelia, ką jis reiškia man, ką jis reiškia veikėjui, ką jis reikia kitam žiūrovui? Na bet spektakliuose kinta ne tik kūno padėti, tai gali būti kas tik įsivaizduojama ir toliau nereikėtų rašyti jokių pavyzdžių. Tegul vaizduotės ir minties galia auga

dar nėra

ką aš praktikavau?

Pagaliau pavyko sukurti šešėlių teatrą, nes vis nerasdavau geros sienos ir apšvietimo kambaryje. Keista, bet mano tikslas šios dienos improvizacijai buvo visai kitoks. Norėjau judėti ant čiužinių, naudojant obuolį ant savo nugaros. Norėjau paieškoti, koks judėjimas būtų su obuoliu, nes kaip tik buvau paskaičiusi vietą, kai Gregoras kentėjo nuo obuolio, prilipusio prie jo kūno. Tačiau visai atsitiktinai, kai pasistačiau kamerą, pamačiau, kad labai ryškiai matosi mano šešėlis, todėl nusprendžiau savo tikslą pakeisti ir padaryti jau senokai norimą šešėlių teatrą. Beimprovizuodama pastebėjau, kad atkartoju Gregoro ir jo tėvo santykį. Kova, nesutarimai, nugalėjimas, mirtis (pabaigoje). Taip pat Gregoro bandymas priprasti prie obuolio naštos, tačiau jam nepavyksta.

– ko išmokau?

Dar kartą įsitikinau, kad įkvėpimas ateina tada, kai jo labiausiai nesitiki. Ir atsitiktinumai sudaro labai geras sąlygas kūrybai.

– ar buvau išsiblaškęs, kodėl?

Buvau visai susitelkusi į improvizaciją, manau man gelbėjo muzika. Ji tarsi vedė mane, davė daug impulsų, padėjo išnaudoti intuiciją.

– ar prieš praktiką turėjau aiškų ketinimą?

Kaip ir minėjau, mano ketinimas buvo visai kitoks, tačiau gavosi 100 kartų geriau, nei tikėjausi;D

– ar aš turėjau tikslą ir ar jį įgyvendinau?

Manau visai pavyko įgyvendinti šešėlių teatro idėją, visai įdomiai gavosi.

– koks mano rytojaus tikslas?

Turiu keletą įdėjų, bet noriu daugiau paskaityti ir interpretuoti patį tekstą tiesiogiai.

Kaip Gregoras elgtųsi, išėjęs į gatves? Ką jis galvotų? Ar jis bijotų? Gal šlykštėtųsi? Kas jeigu jis būtų kaip visi? 

Šiandien bandžiau interpretuoti, ką Gregoras darytų gatvėje. Manau, jam apsvaigtų galva. Jam būtų sunku kvėpuoti. Kaip ir knygoje veikėjų veiksmai yra labai teatrališki, todėl sunkų kvėpavimą šiek tiek perdėjau. Bėgau nuo žmonių, slėpiausi brome. Gale pagalvojau: o juk čia nieko baisaus. Reikia žiūrėti paprasčiau. Viskas prasideda galvoje. Visos baimės, klaidingos (arba ne) nuomonės, nusistatymai.

dar nėra

+

• Išnaudojau skirtingas erdves. 
• Man patiko daugumos improvizacijų muzikiniai fonai. 
• Jaučiasi mano įsijautimas į improvizaciją. 
• Keistumai veikia, kai jie iki galo yra išpildyti. 
• Lipau iš savo komforto zonos. 
• Yra gražių kadrų. 
• Priverčiau save gilintis į kūrinį. 
• Man patiko mano improvizacijos kai juda tik tam tikros kūno dalys (pvz. tik rankos ir galva arba tik rankos)

–

• Pasikartojantis judėjimas. 
• Per daug šokio (ypač pirmoje savaitėje). 
• Kartais neišpildydavau idėjos. 
• Pirmoje savaitėje dažnai neturėjau įdomios idėjos. 
• Kartais nuobodu žiūrėti savo pačios video. 
• Kai kur matosi, kad aš nenoriu Improvizuoti tą dieną. 
• Nevisada buvau pilnai susikaupusi užduočiai.