Kažkaip kai pabandžiau įsivaizduoti savo tėvus spektaklyje, stengiantis komunikuoti ir kalbėti šokiu įsivaizdavau labai liūdną etiudą, net nežinau ką jie tiksliai darytų, kaip judėtų, bet kažkodėl atrodo kad būtų labai jautru ir ganėtinai net sunku žiūrėti. Apskritai manau būtų labai įdomu stebėti spektaklį skirtą nuo vaik tėvų jų jų vaikams (ypač šokio spektaklį) bet čia tiesiog toks apmastymas, nes niekada nepa neįsivaizdavau savo tėvų (ypač abiejų savo tėvų (ypač abiejų) spektaklyke, ūtų įdomu pamatyti, kaip jie pavaizduotu savo santykį, ką jie norėtų pasakyti man.

Tačiau jei Tačiau dabar grįšiu prie to kaip įsivaizduoju savo spektaklį. Norėčiau viską pradėti, kokioje mažoje salėje. Visi šokėjai-aktoriai (nežinau kaip pavadint) būtų salės viduryje ant platformos (šviesios), šviesiais rūbais, matytusi daug kūno, jie tiesiog sedėtų, guli gulėtų kaip kas nori, o visi žiūrovai būtų aplink juos. Šokėjai skleistu jokios emocijos, būtų kaip visiškai tušti, nieko apie save nesakantys, balti popieriaus lapai. Ir nuo tos sekundės žiūrovai turintys intymioje erdvėje esanti kontaktą su šokėjai, matant jų kiekieveną apgamą, randą, mėlynę pradėtų formuoti jų charakterį nieko apie juos nežinant. Tada šokėjai išeitu iš salės ir žiūrovas liktu visiškoje tamsoje. Pabūtų šiek tyloje, vienas su savimi ir po kurio laiko ant tos šviesos platformos salės viduryje eitu video projekcija su tokiais kaip zoomo langeliai ir kiekvienas atskirai pas save kambaryje daro kažką savo kai būna vienas. Jie  atskiras langelis būtų atskiras kažkurio iš šokėjų kambarys. Kiekvienas darytų savo kažkokį individualų veiksmą tik lyg nebūtų filmuojami. Pabandysiu atsiųsti pavyzdį iš vieno žurnalo kur yra vaizduojami skirting paauglių kambariai, bet tie kambariai visiškai skirtingi ir atrodo patys turi savo charakterį.

Tikslaus eiliškumo ir įvykių eigos nesu sugalvojusi tačiau norėčiau, panaudoti dienoraštį. Kur pažįstu tikrai daug žmonių kurie jį pildo. Ir mau, kad juose užrašome daug skirtingų, nuostabių įvykių. Labiausiai norėčiau, kad spektaklyje naudojami dienoraščio aprašyti labai būtų tikri ir kažkada arašyti įvykiai. Noriu kad tas lapas ant kurio buvo viskas užrašyta ir būtų naudojamas spektaklyje. Kai kurie puslapiai gal yra pilni ašarų, kompleksų, liūdnų išgyvenimų, o kiti kituose rašoma api apie jauną meilę, susižavėjimą, tą jaudulį prieš susitinkant. Labai noriu spektaklyje paminėti ir džiaugsmingų, mielų, juokingų momentų. Gal tai gali būti kažkokia labai nedidelė dalis, bet visvien norėčiau priminti apie tą labai gražią jauno žmogaus gyvenimo pusę. Pame

Pamenu kai buvau viename spektaklyje ir buvo viena istaliacija vaizduojanti javų lauką. Galiu nupiešti

Žmogus gali eiti

Sienos

(sienos yra video projekcija javų laukų ir kadangi sienos yra iš abiejų pusių atrodo kad esi apsuptas javų lauko ir tai puiki instaliacija kur galima įtraukti ir žiūrovą. Po viso spektaklio galvojau kaip šokėjai ibėga į šitą labirintą lyg norintys justi laisvę, pabėgti nuo visų problmų žiūrovas irgi turi galimybę tai patirti o atbėgus į vidury labirinto, dėl visi susitinka intymioje viet aplinkoje, nes nedaug vietos, viduryje guli ta pati platforma kaip ir salės spektaklio praždioje, o šokėjai g sėdi ant jos su lygiai ta pačia balta apranga. Tačiau dabar žiūrovas nebemato jų kaip tuščių popieriaus lapų išgirdęs, pamatęs visus išgyvenimus, jis juose mato tam tikras spalvas, ir n nors viskas atrodo identiškai kaip pradžioje.

Šiandien nufilmavau tai ką šiąnakt sapnavau. Sapnavau, kad guliu kažkokioje tuščioje erdvėje, lyg kokiame pustuščiame, apleistame fabrike, mano kūnas sunkus, negaliu pakelt jo nuo žemės. Vienintelė kūno dalis kurią galiu pajudinti yra mano kairės rankos pirštas. Jis pririštas prie daug spalvotų siūlelių, kurie riboja judesį. Sapne pririštas pirštas judėjo labai lėtai, o improviazijoj atvirkščiai labai staigiai ir greitai. Tai galima perteikti, kaip susikaupusi pyktį iš negalėjimo atsikelti. Man tai visai susisiejo su knygos ištrauka, kur Gregoras atsikelia ryte, supranta, kad jis yra vabalas ir negali pajudėti iš lovos.

Šioje impro stiklinio butelio pagalba stengiausi išgauti įvairių, keistų veido formų, kurios man padėjo jaustis lyg ne savo kūne. Tai atrodė lyg besivystanti metamorfozė iš žmogaus į kažkokį gyvį. Ką supratau tik nufilmavus šį video, kad veiksmas būtų likęs efektingesnis, jei kartais tarp judesių būčiau palikus didesnes pauzes, o tai simbolizuotų savianalizę naujame kūne.

dar nėra